Gabrielės Blogas
dalykėliai.lt

John Green 'Paper Towns'

2014-04-04

foto

Istorija pasakoja apie Quentin’ą Jacobsen, kuris nuo mažens buvo įsimylėjęs merginą, su kuria užaugo kaiminystėje. Jis visada Margo Roth Spiegelman žavėjosi iš toli, kol vieną naktį ją sutiko prie savo kambario lango, prašančią padėti įgyvendinti sumanų planą, kaip atkeršyti savo neištikimam vaikinui ir keliems bendraklasiams. Quentin’as, kuris visada bijojo rizikos, padvejojęs apsisprendžia ir sutinka Margo padėti. Po ilgos nakties ir iškrėtstų šunybių, vaikinas džiaugiasi užmezgęs ryšį su savo sena simpatija ir tikisi ją ryte sutikti mokykloje, tačiau mergina keistu tonu atsisveikina ir pamokose nepasirodo.

Paaiškėja, kad Margo, jau ne pirmą kartą pabėgo iš namų. Jos tėvai, užuot liūdėję, nusprendžia pakeisti savo namo durų spyną, kad dukra negalėtų sugrįžti. Quentin’as sužino, kad Margo pabėgdama visada palieka gudrių užuominų kaip ją surasti, todėl ima ieškoti paliktų ženklų pats. Pasirodo, šį kartą kelios užuominos yra skirtos būtent jam. Padedamas savo geriausių draugų, vaikinas leidžiasi į paieškas.

Knyga man priminė prieš tai skaitytą John Green ‘Aliaskos beieškant’ - vėl paaugliai, vėl draugai, vėl pirma meilė, vėl bandymas suprasti paslaptingą merginą. Nepaisant to, skaityti buvo tikrai linksma, knyga kupina šmaikščių vietų ir gana lengvai skaitosi. Taip pat, buvo įdomu išsiaiškinti, kas tie popieriniai miestai (Paper Towns) ir kad jie išties egzistuoja. Tik istorijos pabaiga mane kiek suerzino bei nuvylė… Bet gi ir gyvenime ne visos situacijos baigiasi taip, kaip norėtume. :)

Ištrauka mane prajuokinusi:

‘In sixth grade, a bunch of kids including Margo and Chuck and me were forced by our parents to take ballroom dancing lessons at the Crown School of Humiliation, Degradation, and Dance. And how it worked was the boys would stand on one side and the girls would stand on the other and then when the teacher told us to, the boys would walk over to the girls and the boy would say, ‘May i have this dance?’ and the girl would say, ‘You may’. Girls were not allowed to say no. But then one day - we were doing teh fox-trot - Chuck Parson convinced every single girl to say no to me. Not anyone else. Just me. So i walked across to Mary Beth Shortz and i said, ‘May i have this dance?’ and she said no. And then i asked another girl, and then another, and then Margo, who also said no, and then another, and then i started to cry.

The only thing worse than getting rejected at dance school is crying about getting rejected at dance school, and the only thing worse than that is going to dance teacher and saying through your tears, ‘The girls are saying no to me and they’re not supposedtuh’. So of course i went weeping to the teacher, and i spent the majority of middle school trying to live down that one embarrassing event.

Su meile, Gabrielė.

comments powered by Disqus